Panevėžys - Druskininkai

O prasidėjo viskas dar praeitais metais, kai kažkuris iš mūsų pasiūlė kitam kelionę ne savais automobiliais į Latviją. Taip ir tempėm iki šiemet, kol pagaliau nebebuvo kur pasidėti. Nusprendėm, kad rugpjūčio pradžia bus pats tas laikas. Mokyklą pabaigėm, egzaminus įveikėm, nebeliko kuo teisintis.

Pamatę antraštę turbūt nesurišat galų, prie ko čia Latvija. Na iš tikro, tai... nieko su ja nenuveikėm. Ar rusų kalbos, ar sienos atbaidyti nusprendėm pasilikti čia. Abu iki pagrindinių taškų (Vilniaus ar Kauno)  jau ne kartą buvom nutranzavę, taigi nusprendėm, kad reikia paįvairinimo, galbūt kažko sudėtingesnio. Todėl Kęsto pasiūlymas tiko kuo puikiausiai: jei susistabdom važiuojantį į Vilnių – lekiam į Trakus, jei į Kauną – trenkiamės į Druskininkus.

Taip nutarę, kitą ankstų rytą visai neužtinę pasiekėm pirmą tranzavietę. Gal net 10min nepraėjus didelei mūsų nuostabai sidabrinis BMW pradėjo mažinti greitį (kad visi suprastumėte, kas čia tokio nuostabaus: kad ir kur, su kuo, ar kada būčiau tranzavęs, nemačiau stojančio, prilėtinančio, neaiškiai gestikuliuojančio ar kaip nors kitaip žmogiškumą parodančio bmw vairuotojo). Vairuotojas, pasirodo buvo verslininkas, sukantis ratą aplink Lietuvą, o dabar kaip tik traukiantis į Vilnių. Mums tiko. Įsėdom, pajudėjom, ir jau po kelių sakinių pokalbiui užvesti kalbėjom apie vaikų auklėjimą, Ameriką ir studijas. Geras pašnekovas šiaip jau, pasaulį išmaišęs ir mums tą patį rekomendavęs.

Greitai pasiekėm Vilnių (140km/h greičiu jei tiksliai). Gražiai atsisveikinom ir išlipom prie Gariūnų turgaus. Prisiminimų ir alkio vedami įžengėm į skudurais užsimaskavusių rusų džiungles. Tarp jų susiradom maisto ir pasukom atgal. Be gilesnių minčių ėjom atgal, kai sutikom savo įkvėpimo šaltinį... Pavadinom jį Vasilijum.

Užkandžiaujant ir tuo pačiu einant iš turgaus kažkur iš minios pasigirdo rusiškos zlibizavonės, prireikė kelių sekundžių suprasti, kad šneka su mumis. Kadangi tos kalbos taip ir neišmokom, žmogeliui baltu kostiumu teko prisiminti tą, jau beveik užmirštą, lietuvių kalbą. Vasilijus buvo tiesus žmogus ir iškart ėjo prie reikalo: „Iš kalėjimo tik paleido, duok litą autobusui“, mums nepareiškus susidomėjimo juo, pareiškė jis: „e, tai iš kokio miesto tu būsi?“. Vasilijui akyse tampant vis smalsesniu, pasukom atgal į turgų, lydimi mūsų naujojo draugo žvilgsnio.

Palikę Vasilijų už nugaros, vedami telefono pasukom į Trakus. Prieš mus nusidriekė siauras 17km ilgio kelias (mušantis viltis kažką susistabdyti). Ėjom ėjom ir priėjom šiokį tokį praplatėjimą, kur ir ištiesėm rankas. Šįkart laukėm ilgiau.

Susistabdėm moterišką kompaniją. Paklausėme ar jos važiuoja į Trakus. Pasakė ne, bet mums dar nespėjus nusivilti, pridūrė, kad važiuoja į Druskininkus. Laimingi susėdom gale. Pasirodo viena jų buvo muzikologė, o kita pianistė. Atrodytų įdomios pašnekovės, tik gaila, kad nebuvo linkusios bendrauti.

Po geros valandos atsidūrėme Druskininkuose. Na ką, tiek mes ten ir pamatėme: cerkvę, Cento parduotuvę, parkelį, mokamą tualetą, dar kart tą pačią parduotuvę ir daug nupjautos žolės. Jau lyg ir įtardami kažką negero, nutarėm, kad ilgai neužsibūsim ir paklaidžioję ėmėm ieškoti kelio atgal. Pasikliaudami telefonu vedančiu pro kažin kaip užslaptintus, seniai žmogaus nemačiusius , miško keliukus, nusukom kažkur ne ten... Na, nors per siūbuojantį tiltą pasivaikščiojom.

Radę tinkamą kelią juo ėjom ilgai. Už tą ėjimą, ilgiau nebent tranzavom. Visgi po kokios valandos vienas kaunietis mūsų pasigailėjo (po to pasigailėjo dar kartą, kai pravažiavom už kelių kilometrų dvi tranzuojančias merginas). Pripasakojo jis mums apie tranzavimą į Afriką, meditaciją ir dar tokiu mažu instrumentu, kuris į dantis pastoviai trankosi, pagrot davė. Šiaip, nepaisant to, kad vienu metu buvo perėmęs nesaugumo jausmas (kai jis siauru keliu su savo autobusiuku mynė 100km/h priešingoje eismo juostoje nematydamas kas už posūkio), ganėtinai sėkmingai, nors ir nepatogiai nusigavom į Kauną.

Vis geriau jausdami kojas, ekskursijos po Kauną jau nebesvarstėm. Todėl daug nedelsę pradėjom kalbint kauniečius, kad mus nukreiptų namo. Statistika: Pirmoji. Pati nesiorientavo kur ji yra. Antroji. Apsimetė, kad orientuojasi ir neaiškiu rankos mostu nurodė kryptį (kiek per daug neaiškiu...). Trečias. Atbaidė mus nuo tolesnio klausinėjimo, dar labiau supainiodamas, kur turėtume eiti... Po tokios pagalbos gavom kelio ieškotis patys ir visgi nepasišiukšlinom, už gerų dvidešimt minučių įsėdom į autobusą važiuojantį link tranzavietės.

Pripasakojau Kęstui, kad čia tobula vieta tranzavimui, kelias platus ir vos ne atskira juosta palikta tranzuojantiems paimti. Pasirodo melavau. Ir už kokių 20min sustabdytas dar vienas BMW vairuotojas patvirtino tą patį. Pasisekė. Gaila, bet jis traukė į Klaipėdą, todėl galėjo mus pavežti tik kokius 10km. Gaila dar ir dėl to, kad per tuos 10km, pabendravom tikriausiai smagiausiai per visą kelionę.

Paleisti prie posūkio, vis dar kurdami planus apie ankstų grįžimą namo, pasiekėm paskutinę savo stotelę. Iš čia tik namo arba dar toliau. Visgi tuos planus greitai palaidojo vilties neteikiantis vaizdas: saulės jau nebesimato ir mašinų vis mažėja. Gerai, kad bent nuotaikos nepraradom (kas turbūt vėliau ir pagelbėjo). Sugalvojom palinksminti save ir važiuojančius kita kryptimi. Mosikuodami rankomis ir kitaip darkydamiesi (iš šalies turbūt atrodė, kad mus vejasi koks žvėris ar tas pats Vasilijus) suskaičiavom 11 supypsėjimų ir tris sumirksėjimus, atmojavimų ar šypsenų jau nebeskaičiavom. Taip stūmėm laiką kol pagaliau, jau šviesai vis sunkiau mus pasiekiant, mus pastebėjo viena moteriškė.

Iš pradžių durų neatidarė ir tik nedrąsiai pravėrė langą, tačiau įsileido. Maža to, kelyje dar pavaišino agurkais iš mamos sodo. Išsišiepę riedėjom namo, kai moteriškei kažkas paskambino. Kaip tik tada prisireikė lenkti. Tokiais atvejais labai nuramina kur nors ant prietaisų skydelio prieš tave esantis užrašas „Airbag“. Moteriškė išsuko lenkti, vis dar kalbėdama telefonu, susipainiojo tarp savo rankų, patraukė į griovį, užkliudė bėgių, valytuvų svirtis, žodžiu panikos ir vairavimo mišinys. Visgi susigraibė šiaip taip ir kartodama atsiprašau grįžo į savo kelio pusę. Toliau važiavome ramiai, dar truputį ir pasikalbėjom. Pasirodo, ji važiavo paimti draugo, kuris parasparniu nuo Kauno nuskrido į Latviją ir kažkur ten nukritęs tranzuoja atgal (?!).

Moteriškei palaikant 120km/h greitį, nepraėjus valandai, pasiekėme Panevėžį. Beveik miegantys, su pagaliais vietoj kojų patraukėm per visą miestą namo. Ir šiaip jau, kad ir kiek „marozų“ stadione švenčiančių gimtadienį ar benamių miegančių stotelėse pamatėm, visgi buvo gera po tokios dienos parsirast namo.

Keli kadrai iš kelionės, kad negalvotumėt, jog visa tai, ką skaitėt buvo melas: